Erkės (Acari) yra labai sena ir gausi nariuotakojų (Arthropoda) tipo voragyvių (Arachnida) klasės grupė.

Erkių gausu įvairiose ekologinėse nišose. Jos yra javų ar maisto atsargų kenkėjos, grobuonys, vabzdžių ektoparazitai, primatų, plėšrūnų ir kai kurių graužikų plaukų folikulų gyventojos, ilgalaikiai žinduolių ir paukščių odos bei plunksnų parazitai. Kai kurios rūšys gyvena paukščių ir žinduolių kvėpavimo takuose bei plaučiuose. Turint tokią didelę įvairovę, nenuostabu, kad randama rūšių, kurios panaudoja žmogaus gyvenamąjį būstą kaip ekologinę nišą, kurioje yra drėgna ir gausu maisto.

Daugelyje pasaulio šalių atlikti namų dulkių erkių tyrimai parodė, kad namų dulkėse gyvena nemažai erkių rūšių, tai:

• augalų parazitai (voratinklinės erkutės)
• žmonių ir gyvūnų parazitai (niežinės, ausų erkės)
• sandėlių bei džiovintų maisto produktų erkės
• grobuonys, mintantys kitomis erkėmis
• alergijas sukeliančios erkės.

Pasaulyje namų dulkių mėginiuose randama daugiau nei 100 įvairių erkių rūšių, dvidešimties šeimų atstovų. Vien Pyroglyphidae šeimai priskiriama 47 rūšių, 19 genčių erkių. Tačiau dažniausiai randamų erkių rūšių skaičius dulkių pavyzdžiuose kiekvienoje šalyje yra individualus ir priklauso nuo geografinės padėties, klimatinių sąlygų, higieninių tradicijų.

Nežiūrint tokios didelės įvairovės, namų dulkėse įvairiose geografinėse zonose sutinkama keletas dažniausiai pasitaikančių Pyroglyphoidea antšeimio rūšių: Dermatophagoides pteronyssinus, D. farinae, Euroglyphus maynei. Jos sudaro 90-100% čiužinių dulkių populiacijos ir 70-95% kilimų ir minkštų baldų dulkių faunos. Kitos erkių rūšys (Glycyphagus, Acarus, Cheyletus genčių) taip pat svarbios ekologine prasme, o ypač alergologijoje, tačiau jos randamos mažesniais kiekiais.

Lietuvoje namų dulkėse identifikuotos 49 rūšių erkės iš 4 būrių, 20 šeimų.

Dr. Aurelijos Dautartienės disertacijos duomenys ir nuotraukos

Šeima Pyroglyphidae Cunliffe, 1958
Tai nedidelė erkių grupė, kurioje priskaičiuojama iki 36 rūšių. Šios šeimos rūšių erkės gyvena ant baltyminių substratų: miltų, grūdų, paukščių ir žinduolių odos. Jų randama paukščių lizduose, žinduolių urvuose bei žmonių gyvenamuosiuose būstuose.
Lietuvoje rastos 5 šios šeimos erkių rūšys, priskiriamos dviems gentims.
Gentis Euroglyphus Fain, 1965
Euroglyphus (Euroglyphus) maynei Cooreman, 1950
Plačiai paplitusi daugelyje kontinentų. Pirmą kartą rasta medvilnės sėklų išspaudose. Gana dažna kirpyklų plaukų liekanų dulkėse. Minta žmogaus ir gyvūnų pleiskanomis bei ant jų besivystančia mikroflora.

Šios rūšies erkių radome visur, išskyrus lėktuvų ir bibliotekų dulkių mėginius. Tačiau tai nėra labai skaitlinga individų atžvilgiu rūšis, kiek daugiau atstovų rasta tik butų dulkėse.
Gentis Dermatophagoides Bogdanov, 1864
Dermatophagoides pteronyssinus (Trouessart, 1897)
syn.: Mealia pteronyssinus Trouessart, 1897
syn.: Mealia toxopei Oudemans, 1928
syn.: Visceroptes saitoi Sasa, 1947
syn.: Paralgoides pteronyssoides Gaud ,Mouchet, 1959

Šios rūšys išplitę kosmopolitiškai, įprastos namų dulkėse, ypatingai dažnos Europoje.
Dermatophagoides pteronyssinus labiausiai paplitusi namų dulkėse erkių rūšis. Pagrindinė jų gyvenamoji vieta – čiužiniai, minkšti baldai, kilimai, maistas – žmogaus ir gyvūnų epidermio ląstelės, pleiskanos, bei kitos daug baltymų ir keratino turinčios medžiagos.
Tai vienas pagrindinių žmogaus gyvenamųjų būstų alergijos šaltinių. Paplitusi kosmopolitiškai, rasta visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą.
Mūsų tirtuose dulkių pavyzdžiuose šios rūšies erkių rasta visose rinkimo vietose. Tai gausiausia ir dažniausiai pasitaikanti erkių rūšis Lietuvoje.
Dermatophagoides farinae Hughes,1961
syn.: Dermatophagoides culinae DeLeon, 1963
Ši rūšis vadinama “amerikine” namų dulkių erke, tačiau paplitusi visame pasaulyje. Pas mus jų rečiau sutinkama žmonių būstuose, tačiau jų gana dažnai randama laukuose, peluose, graužikų urvuose. Minta ne tik epidermio dalelėmis, bet ir augalinės kilmės maistu.
D. farinae erkių mūsų tirtuose pavyzdžiuose taip pat radome visose rinkimo vietose, tik jų kiekiai yra mažesni, nei D. pteronyssinus rūšies.
Dermatophagoides chelidonis Hull, 1931
syn.: Hirstia chelidonis Hull, 1931
syn.: Dermatophagoides passericola Fain, 1964
Šios rūšies erkių randama paukščių lizduose, kartais ir ant pačių paukščių odos. Aptinkama ir namų dulkių mėginiuose Europoje, Amerikoje, Afrikoje bei Japonijoje.

Mūsų tirtuose pavyzdžiuose šios rūšies erkių rasta butų, vaikų darželių bei ligoninių čiužinių, minkštų baldų, žaislų ir lėktuvų sėdynių dulkėse.
Dermatophagoides evansi Fain, Hughes et Johnston, 1967
Randama Kanadoje, Amerikoje, Europoje paukščių lizduose, taip pat namų dulkėse, pūkinėse pagalvėse. Norvegijoje ir Danijoje aptikta paukštynuose rinktų dulkių pavyzdžiuose (Elbers ir kt., 2000). Mes radome šios rūšies atstovų butų bei traukinių dulkėse.

Šeima Glycyphagidae Berlese, 1923
Radome 10 šios šeimos erkių rūšių atstovų, priskiriamų 6 gentims.
Chortoglyphus arcuatus (Traupeau, 1879)
Ši rūšis gyvena miltuose, grūduose, rasta senuose šiauduose. Paplitusi Amerikoje, Europoje, Japonijoje. Mūsų dulkių pavyzdžiuose rasta po keletą individų iš butų, vaikų darželių, ligoninių lovų čiužinių bei muziejaus eksponatų.
Glycyphagus domesticus (De Geer, 1778)

Tai sinantropinė, beveik išimtinai namų erkė, gyvenanti ant įvairių gyvulinės ir augalinės kilmės substratų. Plačiai paplitusi graužikų urvuose, randama ir bičių aviliuose. Paplitusi Europoje, Azijoje, netgi Arktikoje, kur pateko greičiausiai su sausais maisto produktais.
Mūsų surinktuose mėginiuose šios rūšies erkių rasta butuose, vaikų darželiuose, sanatorijų ir ligoninių bei muziejaus dulkėse.
Glycyphagus cadaverum (Schrank, 1781)
Gyvena namuose ir sandėliuose, dažniausiai dobilų ir linų sėklose, rečiau – grūduose. Pakankamai plačiai sutinkama namų dulkėse. Mūsų tirtuose pavyzdžiuose rasta butų, ligoninių ir traukinių dulkėse.

Būrys Oribatida
Šarvuotosios erkės dažniausiai gyvena dirvožemyje arba paklotėje, randamos ant augalų, irstančių augalų liekanų. Taip pat graužikų urvuose, paukščių lizduose. Į namus jos patenka atsitiktinai, su drabužiais, avalyne ar vėjo pagalba.
Apibūdinome 6 šeimų atstovus, neidentifikuotoms erkėms palikome Oribates gen.sp. pavadinimą. Šios erkės neturi medicininės reikšmės.
Šeima Aphelacaridae Grandjean, 1954
Aphelacarus acarinus (Berlese, 1910)
Tai primityvių šarvuotųjų erkių rūšis, išplitusi kosmopolitiškai.

Sutinkama daugelyje vietų Europoje (Prancūzijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Suomijoje, Slovakijoje) natūralioje aplinkoje: dirvožemyje ir tarp pūvančių augalinių liekanų, graužikų lizduose. Gyvenamosiose patalpose R. Niemi (1995) Suomijoje aptiko senų namų izoliacijai naudotų durpių sluoksnyje. Mes radome gyvą egzempliorių dulkėse iš minkštų baldų.
Šeima Cosmochthoniidae Grandjean, 1942
Cosmochthonius lanatus Michael, 1887
Centrinėje Europoje šių primityvių erkių rasta natūralioje aplinkoje: dirvoje ir tarp pūvančių lapų. Suomijoje R. Niemi (1995) rado šių erkių senose daržinėse, vapsvų lizduose ir šikšnosparnių bei pelių ekskrementuose.

Mūsų tirtuose pavyzdžiuose šių erkių buvo rasta dulkėse iš medinių namų kaime, vaikų darželių, sanatorijų bei bibliotekos dulkėse.